Solidūs šampūnai iš „SOLIDU“

Labas vakaras,

Jau ilgą laiką naudoju tas pačias higienos priemones, todėl nelabai domiuosi šampūnų, kondicionierių, kaukių, serumų ir panašių dalykų naujovėmis. Tačiau neseniai internete pamačiau lietuvišką brand’ą „SOLIDU“, kuris gamina natūralius kietuosius šampūnus ir kondicionierius. kurie yra gaminami, nenaudojant vandens, todėl parduodami ne plastike.
Jau ilgą laiką norėjau išbandyti panašų produktą, todėl nieko nelaukdama išsirinkau kietąjį šampūną „Exotic“ (citrusinis ir vanilės aromatas. 10.99 eur). Buvau maloniai nustebinta ne tik stilinga pakuote, bet ir dovanėle – šampūnu su dilgėlėmis ir tamanų aliejumi.

Iš tikrųjų dar neišbandžiau šių šampūnų, bet norėčiau trumpai pakomentuoti jų kvapą. Man jų kvapas yra savaime suprantamas ir malonus, tačiau daugeliui žmonių kvapo ryškumas, neapibrėžtumas, eterinių aliejų aromatų niuansai gali pasirodyti keisti ir priminti kažką kitką, o ne šampūną. Nes juk dušo želė,šampūnas ir kitos priemonės turi kvepėti žemuogėmis, kokosais, gėlėmis ar panašiai ir visai nesvarbu, kad tas kvapas yra sukurtas dirbtinai. Niekada nepamiršiu, kai gyvendama bendrabutyje jau iš koridoriaus galo jausdavau saldų žemuogių kvapą, kai viena iš kaimynių prausdavosi duše. Tada pagalvodavau, na taip, kvepia, tačiau kokią chemiją tu tepiesi sau ant kūno?

Kartais pasitaiko situacijų, kad kažką rekomenduoju, o paskui žmogus ateina ir sako, kad buvo „be skonio“, kad neskaniai kvepia, kad nepatogi konsistencija ar panašiai. O esmė yra ta, kad dažnai tai, kas sveikiau, natūraliau, draugiškiau gamtai yra kitaip nei esame pratę, nesvarbu, ar tai būtų natūralus riešutų sviestas, vaisinis batonėlis ar šampūnas. Laikui bėgant tas “kitaip“ tampa sava ir tų nenatūralių pakaitalų nei valgyti, nei tepti sau ant odos tiesiog nebesinori.

Šie šampūnai galbūt ir nėra visiškai natūralūs (juk šampūnas mėlynas!:) ), tačiau jų sudėtyje daug natūralių aliejų ir kitų komponentų, o pagrindinis privalumas yra draugiškumas gamtai. Džiaugiuosi galimybe rūpintis savimi be jokių plastikinių pakuočių!

Įspūdžiai, panaudojus šampūną – kitą kartą:)

Linkėjimai,

Inga ❤

Daugiau informacijos apie „SOLIDU“ šampūnus ir kitą kosmetiką.

Daugiau naujienų: MINIMALIAI

Zero waste iššūkis. Trečioji ir ketvirtoji savaitės.

Sveiki visi,

Pirmiausia, atsiprašau, kad praleidau vienos savaitės ZW savirefleksiją, tai nutiko dėl to, kad kompiuteryje neturėjau interneto.

Per šias dvi savaites man atsivėrė akys. Žinau, kad pagal visą logiką turėčiau rašyti apie atsivertimą į ZW ir dar labiau sustiprėjusias nuostatas, tačiau iškart pasakau, kad taip neįvyko.

Iš tikrųjų, turėjau galimybę paragauti naujų, brangesnių produktų, kuriuos įsigyti paskatino stiklinė pakuotė. Savo laimei atradau kuskusą ir gurmanišką baklažanų ir alyvuogių užtepėlę (taip jau norėjosi kažką užsitepti ant duoniuko…), riešutų ir medaus skanėstą, paragavau brangios nugos…Kita vertus, ėmiau pirkti daugiau sveriamų kepinių, bandelių, ko jau ilgą laiką nedarydavau, ir tai man nepatinka.  Rasti kažką saldaus be plastiko – rimtas reikalas, nes net ir popierinėse pakuotėse esantys skanėstai dažniausiai būna supakuoti į plastiką viduje. Džiaugiuosi, kad šį mėnesį pavyko dar labiau sumažinti pridėtinio cukraus kiekį mityboje, visgi, neslėpsiu, kad pasivaišinti skanumynais niekada neatsisakydavau. Tobulų nėra :).

Pajutau ir pirmąjį įprastų daiktų stygių. Baigėsi kosmetinė vata, dantų pasta, praktiškai išseko blakstienų tušo atsargos. Žinau, kad pagal viską turėčiau gamintis dantų pastą, siūtis vatos diskelius ir kitaip ieškoti alternatyvų, bet to daryti nenoriu, nes manau, kad dantų pasta man yra reikalingas produktas (perku ekologišką, be mikroplastiko ir su minimaliu kiekiu fluorido). Tiesa, ėmiau mąstyti apie alternatyvas vatos diskeliams ir artimiausiu metu užsisakysiu daugkartinių.

Gal dėl to, kad ZW iššūkio ėmiausi per anksti, o gal dėl to, kad visko ėmiausi vienu metu, šiomis savaitėmis stygio jausmo jaučiau daugiau nei man įprasta. Kalbu daugiau apie psichologinę būseną, kai supranti, kad gauti sau reikiamo dalyko negalėsi arba jauti kaltę pirkdamas net ir reikalingus daiktus. Esu minimalizavusi savo poreikius ir pirkinius, tad daugelyje aspektų ėmiau jausti neteisybę. Atsižvelgiant į tai, kad vartoju tikrai mažiau nei vidutinis žmogus, o ir stengiuosi rinktis kuo mažiau aplinkai žalingus daiktus, pasijausdavau kaip visiška vargšelė, negalinti nusipirkti kažko elementaraus ir tikrai sau reikalingo. Kai tuo tarpu, aplinkiniai žmonės, kuriems aplinkosauga nerūpi, per dieną sugeneruoja tiek atliekų, kiek aš per savaitę ar dar daugiau laiko, ir nesuka dėl to galvos…Tikiu, kad bet kokie pasirinkimai turi atnešti ne trūkumo, o vidinės pilnatvės jausmus, todėl tai mane atstūmė. Gal tiesiog dar nesu pribrendusi gyventi ZW, kas žino…

Nepaslaptis, kad man patinka minimalistinis gyvenimo būdas, todėl siekiu kuo mažiau laiko praleisti parduotuvėse, kas bent jau ZW kelionės pradžioje praktiškai neįmanoma. Juokas paima prisiminus, kaip norėdama nusipirkti ryžių arba grikių prie ausies tikrinau kiekvienos skirtingos rūšies pakelį, tikėdamasi, kad ryžiai jame „palaidi“, o ne supakuoti į plastikinius maišelius. Visoje parduotuvėje atradau tik du tokius pakelius ryžių (gerokai brangesnius) ir vieną pakelį grikių. Mane apėmė toks absurdo jausmas, kai grįžusi namo pamačiau, kad visgi viduje grikiai buvo supakuoti į plastiką. Ausis ir pakuočių žymėjimai mane apgavo:). Žinoma, suprantu, kad didžiausi ieškojimai būna pradžioje ir radus tam tikrus atitikmenis ir mėgstamas apsipirkimo vietas, pirkimo procesas optimizuojasi ir paprastėja, tačiau šiuo metu dirbu ir neturiu nė menkiausio noro važinėti ir ieškoti kur ir ką įsigyti. Labai vertinu ir saugau savo laisvą laiką.

Iš tikrųjų, tai, kad šiek tiek pakeičiau požiūrį į ZW, nepakeitė mano požiūrio į aplinkosaugines problemas ir ekologiją – ir toliau stengsiuosi vartoti tik tiek, kiek reikia, ir kurti kuo mažiau atliekų. Vis dėlto, minimalizmas man atrodo optimalus variantas atsakingai džiaugtis gyvenimu. Ir tai visai nereiškia, kad ZW atstovai nėra laimingi! Tiesiog visiškas ZW gyvenimas – ne man. O gal teisingiausia būtų sakyti – dar ne man. Nes kas žino…:)

Linkėjimai,

Inga ❤

P.S. Šį įrašą iliustruojanti nuotrauka yra užuomina apie mano kitą iššūkį:). Spėkite, ką planuoju daryti:).

Daugiau naujienų – MINIMALIAI

Zero waste iššūkis. Antroji savaitė.

Taigi, prabėgo antroji savaitė, vengiant pirkti bet kokį plastiką.  Jūsų dėmesiui, keletas įžvalgų:

• Priešingai nei praeitą savaitę, parduotuvėse plastikinės pakuotės nebebado akių – jau žinau, kuriuose skyriuose galėsiu kažką rasti, o kuriuos geriau aplenkti. Tad jei prekių paieška praeitą savaitę užimdavo nemažai laiko, šią savaitę apsiperku kaip niekada greitai.
• Duonos gaminiams pirkti naudojau tuos pačius kepinių maišelius. Nors „prekinę“ išvaizdą jie praranda greitai, tačiau be problemų gali būti naudojami kelis kartus.
• Ilgiuosi varškės, tad po ilgos petraukos vėl įsigijau varškės sūrelių „Uriga“, kurie bene vieninteliai yra popierinėje pakuotėje.
• Šią savaitę teko pirkti drabužį ir atsisakyti parduotuvės siūlomo maišelio. Pamaniau, kad dėti į eilinio prekybcentrio maišą bus nei šis nei tas, tai nusprendžiau atsinešti popierinį dovanų maišelį:). Tokia kaip mini dovana sau išėjo:).
• Teko nusižengti taisyklėms. Nusipirkau plaukų dažų, nes artėja man svarbi diena, tad jie man būtini.
• Per dvi savaites plastiko kiekis rūšiavimo maišuose buvo rekordiškai mažas (daugiausia iš pakuočių, pirktų dar prieš iššūkį), kita vertus pastebėjau, kad plastikines atliekas pakeitė stiklainiai ir konservų skardinės.
• Supratau, kad net ne sezono metu mus pasiekia tiek daug įvairiausių daržovių ir vaisių! Bet kita vertus, didžioji dalis jų yra supakuotos į plastikinius indelius ir indelaičius, tad turiu apsiriboti vos keliomis rūšimis :(.
• Plastiko vengimas neabejotinai padeda mąstyti kūrybiškai. Ką pirkti, jei pamiršai gertuvę, o visas vanduo yra plastikiniuose buteliukuose? Perki sulą stiklinėje taroje! Ką darai, jei svarbią tau dieną tušas jau bus pasibaigęs, o kitokio nei plastiko pakuotėje,nežinai/nerandi? Susitari skolintis iš draugės! Ir apskritai dalinimasis daiktais yra kažkas TOOKIO! Sąlyginai neseniai atradau šį malonumą ir niekada nepaleisiu.

Kitą savaitę planuoju aplankyti artimiausią turgelį. Galbūt ten rasiu trūkstamus atsakymus.

Iki!<3

P.S. Paveiksliukas iš asmeninės patirties. Pavadinimas: „Plastikas dar ne viskas“.

Daugiau naujienų: Minimaliai

Zero Waste iššūkis. Pirmoji savaitė

Sausio mėnesį buvau pakviesta dalyvauti zero waste iššūkyje ir išbandyti save, iki minimumo mažinant susidarančių atliekų kiekį. Aš ir mano bendraminčiai, kritiškai įvertinę realybę ir savo patirtis, nusprendėme toleruoti stiklą ir popierių, tačiau visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių. Praėjo septynios dienos, tad jau suspėjau suprasti, kur įsivėliau.:).

Iš tikrųjų, iššūkis visiškai atsisakyti plastiko yra sudėtingas, nes plastikas yra visur!  Pirmasis kartas parduotuvėje vedė mane į  neviltį, nes tikrają to žodžio prasme nežinojau, ką pirkti ir tiesiog klajojau su keke bananų. Neradau pirkti ir tualetinio popieriaus, tad teko išsisukti su servetėlėmis popierinėje pakuotėje (kas man asmeniškai, buvo juokinga).

Tiesa, daugelio dalykų tokių kaip šampūnas, dantų pasta, micelinis vanduo, tušas ir pan. turiu pakankamai, tad daugiausia teko atsisakyti (arba ieškoti atitikmenų) įvairiems maisto produktams. Itin sunku šią savaitę buvo atsisakyti graikiško jogurto, sūrio, varškės, lašišos, salotų lapų, kurių taip norėtųsi žiemą… Susidariau įspūdį, kad siekiant gyventi visiškai zero waste, veganiškas gyvenimas yra neišvengiamas: nei sūrio, nei varškės ar kitų pieno produktų kitokioje taroje nei plastikas nepastebėjau. Vietoj jogurto ryte valgau avižinius dribsnius, kuriuos radau popierinėje pakuotėje. Popierinėje pakuotėje radau ir makaronų, iš valgiaraščio neišbraukiau tuno, stiklainiuose pardavinėjamos sriubos, nėra problemų perkant didžiąją dalį daržovių, riešutų, vaisių (juos perku medžiaginiuose maišeliuose). Kaip tikras išsigelbėjimas yra popieriuje pardavinėjami duoniukai, stiklinėje taroje parduodamas riešutų sviestas.

Lengvas iššūkis buvo Coffee Inn, kuriame vyrauja plastikiniai indai, užsisakyti maisto. Nors baristos nematė problemų kavą ir kyšą įdėti į keramikinius indus, pamačiau, kad visoje kavinėje nėra nei vieno įrankio, kuris nebūtų plastikinis. Teko valgyti pirštais, apsibarstyti trupiniais ir atrodyti keistai. Still no regrets. Gal tokiems atvejams vertėtų nešiotis šakutę ir šaukštą? O gal šaukštą ir šakutę viename?

Visgi, turėčiau pripažinti, per šią savaitę supratau, kad turėsiu šiek tiek pasukčiauti, nes visgi, noriu valgyti duonos ar kokių nors kitų pilnogrūdo kepinių, kurių popierinėje pakuotėje neteko pastebėti, o į medžiaginius maišelius dėti nenoriu (į juos dedu ir bulves, morkas ir kitas neplautas daržoves). Nusprendžiau pirkti nesupakuotą duoną maišelyje kepiniams ir naudoti jį daug kartų (tikiuosi, kad pavyks).

Tai tokia buvo pirmoji ZW savaitė. Labiau lengva nei sunki. Ateityje turėtų iškilti naujų iššūkių!

Produktyvios ateinančios savaitės!

Linkėjimai,

Inga